Išprotėjusios avys naktį skaičiuoja iki milijono.

turbūt jau pats metas imtis reikalo iš naujo.

būkit pasveikinti.

Rodyk draugams

nepaisant to, kad antrą dieną nejaučiu turinti nosį, viskas yra labai pozityviai. man net gi atrodo, kad aš gausiu šiek tiek karmos taškų: vakar keliais šliaužiojau po butą ir iki alkūnių įlindau į šaldytuvą, suprask, ploviau ir šveičiau, o šiandien bent vieną žmogų padariau laimingą, nes prieš tai daug burbėjau ir skundžiausi per šiurkščiomis nosinėmis.

****

kai mano mylimiausias pasaulyje garbanius tėtukas prigriebė mane pusnyje prie upės, tabaluodama baltu plastikiniu maišiuku įsikabarojau į kažkokį man visai nepažįstamą automobilį. laiko turėjau lygiai tiek, kiek trunka nuvažiuoti paupiu iki mano namų.

****

dabar mudu abu turim naujų žaislų.

****

dabar lauksime kovo devynioliktosios ir tortured soul.

flešbekai kažkokie.

Rodyk draugams

aš esu pats nelaimingiausias žmogus pasaulyje.

Rodyk draugams

gali būti, kad vakar aš supratau, jog socialiniai vaidmenys ir socialinės normos yra pats baisiausias dalykas, kuris tik galėjo mums nutikti. ir nors tai buvo kruvinasis pirmadienis, kuomet reikia sutvarkyti krūvą svarbių reikalų, nemenkai padirbėti, iki vėlyvo vakaro padainuoti ir įbaubti keletą alice in wonderland eilučių, visokios paikos mintys niekaip nesinešdino iš mano galvos lygiai iki tos akimirkos, kai panelė gražiausiais pasaulyje dantukais prieš vidurnaktį manęs paprašė susirasti daugiau užsiėmimų bei nustoti veikti ir kalbėti niekus.
- kodėl tau atrodo, kad vedybos reiškia didesnę moralinę netektį, nei faktas, kad kiekvieną vakarą jis glosto jos šlapius pečius?, - paklausiau aš savęs, spardydama krūvą purvino sniego. koneveikiau ją dar ilgai, paskiau trenkiau medinėmis namo durimis, užkliuvau už praviro rašomojo stalo stalčiaus rankenėlės, apsivyniojau bintu koją, išpyliau skalbimo miltelius, aplaisčiau sienas greipfrutų sultimis…
ir taip ramu patapo.
štai taip marija magdalena pasveiko nuo įpročio krauti į galvą svetimas problemas.
krūvą literatūros, žviegiančių mergų, visas miesto parodas, dulkėtus filmus ir koncertus iš po lovos, pieštuką ir sąsiuvinį naujoms dainoms, darbo, lėktuvo bilietų ir kavos, prašyčiau.
ir nemosikuokit tais netikrais nuometais man prieš akis.
aš gi vistiek niekuo nebetikiu.

Rodyk draugams

galiu pasakyti savo dydį. nes aš vis dar tikiu, kad vyrai žavisi moterimis, kurios neslepia savo trikrojo veido - kuo daugiau skudurų spintoje, tuo mažesnė tikimybė isterijos priepuoliams kas antrą dieną.
ak, kokia aš sekmadieniškai sentimentali. o jūs tikėjotės, kad suoksiu apie savo nelaimingą meilę vedusiam vyrui?

http://www.lindestore.com/eng/product/3438/

Rodyk draugams

ar kalbėti apie šizofreniją yra labai tikslinga?
kodėl specialiųjų tyrimų tarnybos pastato kameros naktį seka akyliau nei rytais?
kas pasakė, kad neišsiųstos elektroninės žinutės yra blogiau nei išlėkusios adresatams?
kaip išrado aromatizuotą juodą arbatą?
nuo kada moterys bijo prisipažinti, kad mėgsta tenkinti save rankomis?
kiek kainuoja talentas pripažinti savo silpnybes ir klaidas?
ką tu sakai savo žmonai, kai pareini uostęs kitą?
kur slepiasi brangūs atsakymai į pigius klausimus?
kame slypi tyrumas apsnigtų eglių?
ko paprašytum, jei būčiau sukalbamesnė?
ir ar neskauda ausų?
PŪGA ATEINA JUK.

Rodyk draugams

šiandien man taip norisi būti kevinu speisiu ir iš visų pasaulio didžėjų pavogti jų kompaktinių diskų ir vinilinių plokštelių dėtuves.

manęs net nuteisti už tai negalėtų - kitoj dimensijoj gyvenančios moterys yra nepakaltinamos. TIKRAI.

Rodyk draugams

štai iki ko mudu dasigyvenom: sumerkusi kojas į sūraus karšto vandens dubenį, aš dideliais gurkšniais geriu pieną su medumi ir skaičiuoju, kiek dar liko man.

Rodyk draugams

vieną puoduką neuro3, nosinių, stiklinę drungno pieno, sausainių “gaidelis”, slyvų džemo, vieną vienetą “žmogaus avies kalėdos”, maišiuką apelsinų, medaus, saują riešutų, revolverį ir adijaliuką. ir absoliučios tylos.

prašau.

Rodyk draugams

veidą po vilko kauke paslėpusi moteris savo juodą kadilaką paliko pelėsių tvaike skęstančiame garaže netoli miesto centro. tik šįvakar.
eidama tamsiais skersgatviais, į savo talpias vilnones kišenes ji krauna tirpstantį purviną sniegą ir įsivaizduoja, kad didieji pasaulio režisieriai nuo to pradeda kurti genialiais vėliau vadinamus kino trupinius. vilnius vis dar temsta anksti, pagalvoja ji ir užverčia galvą į kaukiančias kaštonų viršūnes.
atrodo taip savaime suprantama.
ji tingiai lips keturiais šimtais laiptelių, keletą kartų pasuks raktą duryse, nuspirs juodo aksomo blakstienas į kampą, ant medinių grindų išlies puslitrį melionų sulčių, išsimaudys imbiere su medumi, sugers vakaro žinias, įsisups į seną vilną ir iki pusiaunakčio vieną po kito plėšys mylimosios sputnik puslapius.
lesbietiška meilė kartais būna daug pranašesnė už tą kitą. gi moterys kitaip išjaučia. jos godžiau ryja emocijas, jos sugeria į save kiekvieną priešais sėdinčio žmogaus atokvėpį, sulaiko jį savyje, kažkur pilvo apačioje, paskui paleidžia į dangų ir jis atgimsta kitam gyvenimui jau visai kitoks. regis, daug stipresnis.
bet vis dėlto: kas būtų.
jei dviračio ratai imtų suktis atgal, rytinė penktadienio saulė šviestų ne taip šaltai, tos svetimų kvapų prisigėrusios paklodės staiga taptų sausos, plaukų sruogos neliptų prie akių nuo besaikio troškimo į save užsaugoti visus įmanomus vaizdus.
kas būtų, jei lėktuvai nekiltų, o debesys sugertų baimę ir nepasiryžimą. stipriai suimtų už pakaušio, pakratytų, delnu uždengtų burną, išsiurbtų iš jos kivių skonį, sulankstytų jį ir sudėtų į medinį lagaminą.
juk didžių pasaulio režisierių trupiniai nuo to geresniais netaptų?
tik gal po vilko kauke veidą paslėpusi moteris ryžtingai iškeltų rankas ir pasakytų: tai nereiškia, kad aš pasiduodu. raketos vis dar kyla. jei norėtumėt, parduočiau jums savo ramybės. ateikite rytoj prie kino teatro pasaka.

Rodyk draugams