gali būti, kad vakar aš supratau, jog socialiniai vaidmenys ir socialinės normos yra pats baisiausias dalykas, kuris tik galėjo mums nutikti. ir nors tai buvo kruvinasis pirmadienis, kuomet reikia sutvarkyti krūvą svarbių reikalų, nemenkai padirbėti, iki vėlyvo vakaro padainuoti ir įbaubti keletą alice in wonderland eilučių, visokios paikos mintys niekaip nesinešdino iš mano galvos lygiai iki tos akimirkos, kai panelė gražiausiais pasaulyje dantukais prieš vidurnaktį manęs paprašė susirasti daugiau užsiėmimų bei nustoti veikti ir kalbėti niekus.
- kodėl tau atrodo, kad vedybos reiškia didesnę moralinę netektį, nei faktas, kad kiekvieną vakarą jis glosto jos šlapius pečius?, - paklausiau aš savęs, spardydama krūvą purvino sniego. koneveikiau ją dar ilgai, paskiau trenkiau medinėmis namo durimis, užkliuvau už praviro rašomojo stalo stalčiaus rankenėlės, apsivyniojau bintu koją, išpyliau skalbimo miltelius, aplaisčiau sienas greipfrutų sultimis…
ir taip ramu patapo.
štai taip marija magdalena pasveiko nuo įpročio krauti į galvą svetimas problemas.
krūvą literatūros, žviegiančių mergų, visas miesto parodas, dulkėtus filmus ir koncertus iš po lovos, pieštuką ir sąsiuvinį naujoms dainoms, darbo, lėktuvo bilietų ir kavos, prašyčiau.
ir nemosikuokit tais netikrais nuometais man prieš akis.
aš gi vistiek niekuo nebetikiu.
galiu pasakyti savo dydį. nes aš vis dar tikiu, kad vyrai žavisi moterimis, kurios neslepia savo trikrojo veido - kuo daugiau skudurų spintoje, tuo mažesnė tikimybė isterijos priepuoliams kas antrą dieną.
ak, kokia aš sekmadieniškai sentimentali. o jūs tikėjotės, kad suoksiu apie savo nelaimingą meilę vedusiam vyrui?
ar kalbėti apie šizofreniją yra labai tikslinga?
kodėl specialiųjų tyrimų tarnybos pastato kameros naktį seka akyliau nei rytais?
kas pasakė, kad neišsiųstos elektroninės žinutės yra blogiau nei išlėkusios adresatams?
kaip išrado aromatizuotą juodą arbatą?
nuo kada moterys bijo prisipažinti, kad mėgsta tenkinti save rankomis?
kiek kainuoja talentas pripažinti savo silpnybes ir klaidas?
ką tu sakai savo žmonai, kai pareini uostęs kitą?
kur slepiasi brangūs atsakymai į pigius klausimus?
kame slypi tyrumas apsnigtų eglių?
ko paprašytum, jei būčiau sukalbamesnė?
ir ar neskauda ausų?
PŪGA ATEINA JUK.
štai iki ko mudu dasigyvenom: sumerkusi kojas į sūraus karšto vandens dubenį, aš dideliais gurkšniais geriu pieną su medumi ir skaičiuoju, kiek dar liko man.
veidą po vilko kauke paslėpusi moteris savo juodą kadilaką paliko pelėsių tvaike skęstančiame garaže netoli miesto centro. tik šįvakar.
eidama tamsiais skersgatviais, į savo talpias vilnones kišenes ji krauna tirpstantį purviną sniegą ir įsivaizduoja, kad didieji pasaulio režisieriai nuo to pradeda kurti genialiais vėliau vadinamus kino trupinius. vilnius vis dar temsta anksti, pagalvoja ji ir užverčia galvą į kaukiančias kaštonų viršūnes.
atrodo taip savaime suprantama.
ji tingiai lips keturiais šimtais laiptelių, keletą kartų pasuks raktą duryse, nuspirs juodo aksomo blakstienas į kampą, ant medinių grindų išlies puslitrį melionų sulčių, išsimaudys imbiere su medumi, sugers vakaro žinias, įsisups į seną vilną ir iki pusiaunakčio vieną po kito plėšys mylimosios sputnik puslapius.
lesbietiška meilė kartais būna daug pranašesnė už tą kitą. gi moterys kitaip išjaučia. jos godžiau ryja emocijas, jos sugeria į save kiekvieną priešais sėdinčio žmogaus atokvėpį, sulaiko jį savyje, kažkur pilvo apačioje, paskui paleidžia į dangų ir jis atgimsta kitam gyvenimui jau visai kitoks. regis, daug stipresnis.
bet vis dėlto: kas būtų.
jei dviračio ratai imtų suktis atgal, rytinė penktadienio saulė šviestų ne taip šaltai, tos svetimų kvapų prisigėrusios paklodės staiga taptų sausos, plaukų sruogos neliptų prie akių nuo besaikio troškimo į save užsaugoti visus įmanomus vaizdus.
kas būtų, jei lėktuvai nekiltų, o debesys sugertų baimę ir nepasiryžimą. stipriai suimtų už pakaušio, pakratytų, delnu uždengtų burną, išsiurbtų iš jos kivių skonį, sulankstytų jį ir sudėtų į medinį lagaminą.
juk didžių pasaulio režisierių trupiniai nuo to geresniais netaptų?
tik gal po vilko kauke veidą paslėpusi moteris ryžtingai iškeltų rankas ir pasakytų: tai nereiškia, kad aš pasiduodu. raketos vis dar kyla. jei norėtumėt, parduočiau jums savo ramybės. ateikite rytoj prie kino teatro pasaka.
įkvėpk į plaučius šalčio ir užsimerk virš vilniaus stogų. išsižiok, laižyk sužvarbusius delnus ir sukarpyk aštuonių milimetrų juostą, praryk tirštų dūmų debesį, voliok jį kažkur pilvo apačioje.
kol virš miško pakils rūkas.
mudu žaidžiam pavojingą realybę.
čiumpi mano ranką - įkandu tau į nugarą.
piktdžiugiškais mostais trinu pusmečio senumo filmo kadrus. tu skęsti mano šulinyje. ir nepajėgi iš jo išsikapstyti tamsoje glostydamas tylą.
aš draudžiu tau apie tai kalbėti, o.
jei prasižiosi, paprasčiausiai tave nušausiu. į galvą.
ir stiprus alkoholio tvaikas po mano lova tau nepadės.
net ir tarpupirščių man laižyti negalėsi.
viso gero, o meile.
