smailinau pieštuką, laižiau rašalinę, vaikščiojau ratais - vilnones kojines paspyriau po lova. atsukau karštą vandenį, palubėj priklijavau nemokamą atviruką: jis laiko ją už rankos. jų veidus puošia kiškių kaukės.
aš negaliu rašyti laiškų, kai jaučiuosi per mažai išgyvenus. arba per stipriai išgyvenanti. gerklę tarsi užspaudžia, o rankas suriša virvėm storiausiom.
ir vis dėlto pradėjau:
mielas,
šiandien, kaip niekada, mano širdis dėl tavęs srūva nepaaiškinamu liūdesiu. su kiekviena lapkričio lietaus simfonijos nata, jaučiu veriančią tavo tylą ir tuštumą. stebiu ženklus, tuoj pat norėčiau į rankas pasičiupti rašalo ir popieriaus, parašyti tau ilgiausią laišką, basomis nunešti į gelsvą senstelėjusią dėžutę, sudėti rankas maldai, kad tik greičiau jį gautum, galėtum liesti ir uostyti, sugerti kiekvieną žodį, užsimerkti ir kad tau būtų lengviau.
apie Tokijo gatvėmis vaikštančią merginą su keistos formos ausimis, vandenyne plaukiojančius banginius, viešbučius Niujorke, džiazą jų vestibiuliuose, keisčiausias subkultūras, dailę Meksikoje, dulkes, medinius suolus dar kvepiančius mėlynais dažais, ilgus plaukus, kaspinus iš gvazdikais kvepiančių spintų stalčiukų.
lėtai judinu pirštus, kad tik nieko nepamirščiau, kad viską išgirstum, kad nieko klausti ir nieko atsakyti nereikėtų.
sako, o gal pati pagalvojau, kad žodis žmogui suteikia fizinį malonumą, pasitenkinimą. kai net paskausta nugaros raumenis, kai lūpos kraujuoja, nes norisi jas sau nusikąsti.
žodis glosto žmogaus galvą. šviesią galvą, lakštingalų alyvinių melodijų vainikais papuoštą. žodis yra muzika.
aš melsiuosi per lietų, kad muzika tau grotų garsiai.
ir kad būtų šviesu. iš ryto.
saldžiausių sapnų.
Rodyk draugams
