BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

kepiniai

ieškau princo.

skubiai.

nes jau prisnigo ir man metas kepti pyragus su juodaisiais serbentais.

Patiko (0)

Rodyk draugams

komentarai (7) | “kepiniai”

  1.   as rašo:

    ka darytum, jei beprotikskai myletum zmogu, o jis tave- ne….

  2.   avis rašo:

    o kas sakė, kad šitos rašliavos gimsta būtent ne todėl? :)

  3.   avis rašo:

    rašyk ir tu. pradėk nuo laiškų į niekur.

  4.   du rašo:

    o tu TAM zmogui rasai tiesiai ? ar kitaip - jis zino kad rasai jam ?

    o tai tipo nepanaudotus jausmus galima israsyti… ?

  5.   avis rašo:

    kažkaip aš per ilgą laiką išmokau viską pasilikti sau ir nebelįsti į akis žmonėms su savo nepanaudotais jausmais :) tačiau tikrai tikiu, kad jei TAS žmogus ir neskaito, tai tikrai jaučia ir žino. viskas per daug sudėtinga manyje. todėl leiskit man rašyti ir neklausinėkit, chi chi :)

    o apie nepanaudotų daiktų panaudojimai, tai žinai kaip būna: arba juos išmeti, arba kitą funkciją jiems surandi.
    mėtytis nematau prasmės. kiekviena mūsų išgyventa emocija ir jausmas turi savo vertę, grožį, tikslą.
    vieni jausmus išdainuoja, kiti išrašo, treti iškalba, išpiešia.

    bet tai nereiškia, kad jie juos slegia…

    viskas slegia tiek, kiek leidi, kad tai tave slėgtų.

    mū.

  6.   du rašo:

    tai jojo - viskas taip ir panasiai. tik norejau paklausti -vdrug kazkas padeda labiau negu kiti budai…? ;))

    as kartais svarstau kad tas dalykas, kad anksciau berasant pasibaigdavo rasalas arba popierius ir tai galbut buvo kaip koks atspirties taskas, kad atsikvept ar uzbaigt kazka ir pradet nauja gal.. o dabar fb/skp ir blg/em laikais viskas su begalybejo ir kartais nezinai kaip suvaldyti ta beribybe. ir jausmu - taip pat.

    kaip bebutu - aciu tau kad rasai :)

    gera skaityti. neklausineju.

    pys.

  7.   NaktiSkaiciuojuAvis rašo:

    kaip ten bebūtų, aš manau, kad nebegalybė egzistuoja ir šiais kapitalizmo, digital ir visokiais kokiais laikais.
    nesiimsiu spręsti apie tai, kas dedasi visų žmonių širdyse ir protuose, bet tikrai būna ta diena, kai visi jausmai išsijaučia net ir rašalui nepasibaigus.
    ir tai tikrai nėra tų jausmų mirtis pritom, kad jie atsako neturi.
    mūsų gyvenimai yra kaip maži sraunūs upeliai - tas pats vanduo du kartus ta pačia vaga tikrai neteka. jei ir sakysi, kad sutekės į jūrą jis padaro ratą, tai vis tiek senojo vandens anė lašo neužuosi.
    taigi, dienos, savaitės, mėnesiai ir metai bėga, o visa, ką kaupiam pamažu išskrenda į orą ir pasikeičia kitais ne ką mažiau ypatingais dalykais.
    nors gal čia taip tik labai emocionaliems žmogams…
    svarbiausia - nemeluoti sau. kitiems čiut gali, bet sau - nikiek :)
    dėkavoju labai už pasitikėjimą. norėčiau rašyti daugiau. kažkoks vaakumas. o gal dėl to, kad muzikos daug skamba.
    mėgstu geras diskusijas. oi kaip mėgstu. čia btw.

Rašyk komentarą